Upės Bolšoj Ik POSŪKIS tais metais „iššovė“ pačiam Nazarkino (Kurgačinsko raj., Baškirijos resp. – vert. past.) galukaimy. Pavasarinis vanduo kaip pasiutęs trankė krantus juos pasukdamas ir „suvalgydamas“ likusius penkiasdešimt metrų nuo skardžio iki kaimo. Seniai būreliais ėjo prie skardžio, tylėjo. Ir tik prieš pat naktį išsivaikščiodavo, bet nemiegojo, vartėsi lovoje, klausėsi putojančio vandens.
Tą pavasarį gavę skubias telegramas pas daugelį senių suvažiavo vaikai. Ėjo prie skardžio, matavo akimis likusį iki tėvų namų atstumą. Ir jau rytojaus dieną, susikooperavę išrinkinėjo senukų namus ir kaži kur vežė. Rudeniop Nazarkine liko tik septyniasdešimt kiemų su senutėmis ir senukais. Jaunimo kaime nebuvo. Nerimas paskendo snieguose iki pavasario...
...POSŪKIO Maskvos valdininkų sielose tą žiemą senis Gorianinas nesukėlė. Apsivilkęs sunkų nuo ordinų ir medalių švarką frontininkas Sergėjus Kuzmičius Gorianinas važinėjo į Maskvą „teisybės“. Sostinėje jis pasakojo kaip Rusijos širdy pasimetusio Nazarkino kaimelio vidury teka upė Bolšoj Ik. Pavasarį ji „kaip pasiutusi“ – plauna krantus, nusinešdama namus ir kapus.
Visaip suko pokalbį vienaakis senis (dešinę akį fronte išmušė mina). Pasakojo, kad jau penkiolika metų vietiniai seniai prašo Kurgačinsko rajono tarybos (dabartine kalba – administracijos), Baškirijos Aukščiausios tarybos deputatų – padėti iškasti apvedamąjį kanalą. Bergždžiai. Mūsų valdžia mums – pamotė.
Bet ir sostinėje seniui parodė duris.
Gorianinui sugrįžus, kaimiečiai viską suprato be žodžių.
Eilinis pavasaris atėjo greitai. Tomis kovo dienomis Sergėjus Kuzmičius Gorianinas dar gerokai prieš ledonešį vaikščiojo tuščiais Bolšoj Ik'o krantais. Apie kažką galvojo, toli už kaimo žingsniais matavo krantus, suko atgal.
Prieš patį ledonešį Gorianinas pasiūlė patiems išsikasti apvedamąjį kanalą, kad upė aplenktų kaimą. Seniai Sergėjų Kuzmičių tik išjuokė. Po karo ir vėliau, 60-aisiais, vietiniai kolūkiečiai dusyk bandė iškasti apvedamąjį kanalą – kiekvienam kiemui teko tik po tris metrus – ir tai nesugebėjo. O čia – kad pusantro likusio kaime invalido susitvarkytų?
Iš kraštiečių Gorianinas grįžo taip pat tuščiomis.
Tą pavasarį upė nusinešė dar penkis namus ir kaimo parduotuvę.
Ir štai paprastą pavasario dieną 62 metų Didžiojo Tėvynės karo invalidas Sergejus Kuzmičius Gorianinas vienas su kastuvu rankose išėjo už gimtojo Nazarkino kaimo tvoros – lydimas kraštiečių juoko ir pasityčiojimų.
POSŪKIO tais metais upė nepadarė. Bet Gorianinas iškasė pirmuosius 30 metrų – dviejų metrų gylyje. Dirbo nuo tamsos iki tamsos, iki Lapkričio vidurio – kai jau kastuvas nebelindo į gruntą. Spalį jį buvo du kartus užgriuvę – ir abu kartus jį atkasinėjo žmona Matriona Grigorjevna, į drėgną molio plyšį nešiojusi seniui maistą. Šimtai iškasto molio kubų plėšė nugarą, pradėjo mausti tuščioji akiduobė.
Kitą pavasarį vanduo nepasuko aptekamuoju kanalu, tik sugriovė šlaitus ir užpylė vagą. Visą pavasarį, vasarą ir rudenį senis valė kanalą, kėlė jo sienas. Pagilino jį iki keturių metrų, prisikasdamas iki granito.
...POSŪKIS Gorianino kraštiečių sąmonėje taip ir neįvyko. Nebūdavo dienos, kad kas nors išsiruošęs grybauti ar žvejybon, neužsuktų pas Gorianiną į kanalą. Pasitiesdavo lietpaltį ant senio išverstų drėgnų pilko molio gabalų ir pradėdavo pokalbį.
— Kai jį kanale iki krūtinės užgriuvo, aš jam draugiškai sakiau: „Išveš tave, Serioga, iš čia kojom pirmyn“. O jis man rėkia: „Eik iš čia, veltėdi“, – į mane žiūrėdamas užkrečiančiai juokiasi vienas Gorianino žemiečių.
— Būdavo, eini vakare iš žvejybos, o jis vis rausia. Jau temsta, bet jis juokauja: „Aš saulytę paremsiu, ir ji palauks“, – pasakoja beveik kurčias Gorianino kaimynas Altuchovas.
Sužinojusi apie kažkokį senį „su posūkiu“ sugalvojusį pasukti upę, su nepritariančia veido išraiška prie kanalo užsukdavo ir rajono valdžia. Ypatingai pradėjo nekęsti senio tuometinis Kurgačinsko rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas M. Šaripovas (dabar jis dirba kolūkio pirmininku – S. B.), visaip žeminęs Gorianiną.
Užsispyręs senis vis kasė ir kasė kanalą, toldamas vis tolyn ir tolyn nuo kaimo, nuo tėvų kapų, kasmet pavasarį išnešamų Bolšoj Ik'o. Praėjo trys metai.
Savo 65-ąjį gimtadienį senis sutiko kanale. Matriona Grigorjevna padovanojo jam naują kastuvą.
Ketvirtaisiais metais, neilgai trukus iki ledonešio, Gorianinas išėjo ant apsnigto skardžio. Per tris metus žemės rutulio paviršiuje jau buvo iškasęs 80 metrų kanalą ir tikėjosi, kad Bolšoj Ik'as prasiverš į kanalą, savo srove jį išrausdamas ir praplatindamas.
Tai neįvyko. Senis suprato, kad šiam gyvenime Dievo skirto laiko jam gali ir neužtekti. Visą pavasarį jis prasitampė su kažkokia fantastine mašina iš surūdijusių metalinių vamzdžių.
Vasarop neįprasta konstrukcija buvo pastatyta ant kanalo krašto, tuo iššaukdama naujus kraštiečių pasityčiojimus.
Darbų POSŪKIS pastačius naują mašiną pasirodė kardinalus. Tai buvo rankinis „kranas“ su virš kanalo styrančia dviejų metrų strėle.
Senis leisdavosi į keturių metrų gylį, pripildydavo dėžę žeme, kopėtėlėmis ropšdavosi aukštyn, paleisdavo savo gamybos benzininį varikliuką ir iškeldavo dėžę aukštyn. Ir taip šimtus kartų kaip sena voverė – aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn...
„Mechanizacija“ tik per vienerius metus leido pasistūmėti seniui net 150 metrų. Išlaikant 4 metrų gylį visoje vagoje.
Nuėjęs prašyti traktoriaus iš tarybinio ūkio „Oktiabrskij“ direktoriaus F. Chalitovo Gorianinas grįžo tuščiomis. Sergejus Kuzmičius suprato, kad nespėja – šeštąjį „gorianiniškų“ darbų pavasarį upė nusinešė ištisą gatvę ir „suvalgė“ daugiau kaip pusę Nazarkino kaimo daržų. Kaimas nustėro ir puolė į visišką frustraciją.
— Mes jį visa šeima įkalbinėjome – mesk kasti, širdis neišlaikys, – man pasakojo Gorianino duktė Marija Sergejevna. – Jis pradėjo kartais nebejausti dešinės kūno pusės, reikėjo skubiai iš ten išvažiuoti...
Šeštus metus kaip apsėstas dirbo Gorianinas. Po metrą graužėsi į žemę. Tais metais jis du kartus paplūdo kraujais iš burnos. Tada senis suprato, kad upė neis naująja vaga, kol pagrindinė vaga nebus užtverta.
Keletą mėnesių jis nuo tamsos iki tamsos kirto medžius ant kranto, kapojo šakas, žievino ir po rąstą rideno žemyn prie upės. Iš rąstų surišo plaustą. Jo vidury pritvirtino vertikalų rąstą, kurio viršuje prikalė skritinį. Per skritinį permetė virvę su pririštu medgaliu. Traukdamas virvę medgalį iškeldavo aukštyn. Ją paleidus trinka švilpdavo žemyn. Taip Gorianinas pradėjo kalti kuolus skersai Bolšoj Ik'o.
Prasidėjus rudeniui senis jau buvo užtvėręs pusę upės. Dabar reikėjo kuolus perpinti vytelėmis.
Prisikirtęs karklų, senis keletą mėnesių iki lapkričio pradžios nardė dugnan ir apčiuopomis pynė karklus. Tada jis „pasigavo“ dešiniojo plaučio uždegimą.
Tada jam, pasak Matrionos Grigorjevnos, karklas „šmaukštelėjo“ per akį. Kadangi kitos akies Gorianinas neturėjo, įsivyravo tamsa.
Tą dieną Matriona Grigorjevna jau buvo atnešusi pietus tad pagalbos nebuvo galima tikėtis iš niekur (prasidėjus šalčiams žiopliai nustojo lankytis kanale). Senis pasėdėjo tylėdamas keletą valandų ir nuėjo aklai į kaimą. Jis pasiklydo ir iki pat aušros klaidžiojo miške. Ryte jį rado keturiasdešimt kilometrų nuo Nazarkino. Senis be jausmų sėdėjo atsirėmęs į milžinišką tuopą.
Visą žiemą Gorianinas išgulėjo ligoninėje. Kairiosios akies regėjimas grįžo tik dalinai.
...Septintaisiais metais senio apskaičiavimai pasiteisino: ramus vanduo už jo užtvankos sušalo beveik iki dugno ir kartu su užtvanka pavasarį sustabdė pagrindinę tėkmę. Srovelė nuskubėjo laisvu kanalu aplenkdama kaimą.
...POSŪKĮ tais metais upė pagaliau padarė. Srovė nuskubėjo kanalu, dideliu lanku aplenkdama kaimą. Jau atrodė, kad Nazarkino kaimas bus pasigailėtas... Tačiau už kelių kilometrų nuo kaimo Bolšok Ik'as atsirėmė į didžiulio miško sieną. To senis numatyti negalėjo. Vandens lygis staigiai pakilo, nunešė senio užtvanką, ir vanduo vėl plūstelėjo senąja vaga kaimo centru, nusinešdamas paskutinius namus.
Tą pačią dieną Gorianinas išvyko į rajono centrą kirvių.
Ir tris metus senis vienas pats kirto mišką, kalbėjo su medžiais kaip su žmonėmis. Jis beveik visiškai apako, sulaužė septynis kirvius, o proskyna vis ilgėjo ir ilgėjo, vis labiau toldama nuo gimtojo Nazarkino. Senis dirbo ir žiemą. Teko išeiti iš fermos, kurioje jis iki tol dirbo sargu.
...Praėjus dešimčiai metų nepakeliamai sunkus darbas buvo baigtas. Seniui suėjo lygiai 72 metai. Dešimt kartų jis sutiko savo gimtadienį kanale. 550 metrų ilgio, 4 metrų gylio ir metro pločio kanalas buvo baigtas.
Kitą pavasarį, praėjus dešimčiai metų nuo tos dienos kai senis pirmą kartą kastuvu nešinas išėjo už kaimo, Bolšoj Ik'as leidosi Gorianino rankos nurodyta kryptimi, – galutinai ir negrįžtamai.
Originalas: Sergej Blagodarov, Komsomolskaya pravda, 1992 11 21.
Vertimas: Maug Lee, Vilnius 2006
Į pradžią.
